Dalinamės ištrauka iš LRT publikuoto interviu su režisiere.
– Ar menų mokykloje nesijautei neįvertinta? Ar visgi visada jutai, kad esi savame kelyje?
– Nuo pat savo pirmų dienų M. K. Čiurlionio menų mokykloje jaučiausi, lyg būčiau savo rogėse. Manau, kad ir dėl to ir mokykla mane priėmė. Man puikiai sekėsi tiek baletas, tiek kitos disciplinos. Patiko man viskas, nes jaučiuosi tikrai savo vietoje, neturėjau nekenčiamų mokytojų ir visada jaučiau gerą atgalinį ryšį iš jų.
– Kaip tavo akimis pasikeitė M. K. Čiurlionio menų mokykla per pastaruosius dešimtmečius?
– Galėčiau tik pagirti dabartinį mokyklos direktorių Eligijų Butkų. Džiaugiuosi bendra Lietuvos ekonomine situacija, dėl kurios mokykla tapo žymiai modernesnė. Mokykla turi visas sąlygas mokyti vaikus šokti, suteikia jiems švarią ir gražia aplinką kurti. Mokyklos pastatas yra tokio aukšto lygio, kad su juo konkuruoti galėtų nebent prabangūs viešbučiai. Aišku, svarbiausia yra ne tai, bet prisimenant vaikystę mokykloje, viskas buvo kiek kitaip. Tos lovos mokyklos bendrabutyje… viskas apleista, netvarkinga – tai tikrai prisidėjo prie slogios nuotaikos. Dabar viskas kitaip – šviesu, šiuolaikiška, modernu. Tiesiog nuostabu.
– Pradėjai naują savo gyvenimo etapą – kuri šokio spektaklius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
– Teatras yra visiškai kitu principu veikianti įstaiga, lyginant su mokykla. Mokykla tiesiogiai skatina, prižiūri, esi tarsi po padidinamuoju stiklu. Mokykloje visada buvome vertinami ir prižiūrimi. Na, o teatras… tai kita respublika. Tu ten dirbi, ir jeigu jau ten patekai į jį, esi labai laimingas. Tu gauni vaidmenis, tačiau už save atsakingas esi tik tu pats – visai kaip suaugęs žmogus. Ten niekas tavęs labai neprižiūri, ir jeigu pradėsi tinginiauti, nesistengsi, neatiduosi visos savo energijos, niekas tau nieko nesakys. Tu pateksi į eilės galą ir niekas į tave per daug nekreips dėmesio.
Visą intervių tekstą skaitykite
